| 17.Grįžimas prie stovyklos laužo |
|
Istorija, iškeista į kukurūzus ir šiltą ugnį, užtrukus iškeitė į nemalonią linkmę. Mes nežinojom šito keistuolio tapatybės, taip pat mes nežinojome kodėl jis mus pakvietė į teismo posėdį. Vis dar mes klausėmės, gėdingos auditorijos, nesugebantis pažiurėti tolyn ar judėti kaip nematomos būtybės, kurios badė mūsų vietas.
Vyras pasielgė taip, kad lig mūsų nebūtu buvę. Jis surinko sausas šakeles ir pintis aplink jo kojas ir išmetė jas į mirtiną ugnį. Liepsnos, kurios šalimais visus žudė, suliepsnojo į viršų su dviguba jėga. Vyras nė nežvilgtelėjo į mūsų pusę kai jis pradėjo vėl šnekėti.
Mano pasakojimas jau greit baigsis. Istorija apie kurią aš jums papasakosiu yra gerai žinoma tai apie stiprias žmonių kovas kurios prasitęs šitą dieną. Štas pasakojimas apie kontinentą po Elmordeno kritimo.
|


|